„Tą dieną aš tapau priešo nuosavybe“, – pagalvojo Nakaba, stovėdama ten, žinodama, kad jos likimas yra ištekėti dėl patogumo, kad išlaikytų taiką tarp savo šalies Senano ir princo Cezario šalies Belquato. Tarp šių dviejų šalių vyksta nuolatinis karas 200 metų ir Nakaba tapo aukojama ožka savo šaliai, nepaisant jos raudonų plaukų ir „sub-žmogaus“ (pusiau žmogaus, pusiau gyvūno) Loki diskriminacijos, kuri yra jos vienintelė draugė ir palydovė svetimuose Cezario rūmuose. Bet ką Nakaba darys, kai numatys įvykį, susijusį su princo Cezario mirtimi? Ar ji išgelbės jį? Arba leisti jam mirti mainais į visą neapykantą, kurią jai nukreipė Belquat žmonės?
