Iš estetizmo:
Istorija nutiko 1970-ųjų Paryžiaus cirke. (…) Daug ką daro romantika apie cirko atmosferą, skrydį oru trapecija ir pan. Mes atliekame Senojo pasaulio rifus apie žiedo romantiką ir švelnumą. Tatuose nėra dramblių, kurie vaikšto ant užpakalinių kojų; tai žiauriai žiauriai žvalgai, drąsūs mirtį mėgstantys trapecijos menininkai ir liūdni Pierrot klounai, net jei Pierrot klounas - mūsų herojus Torinosu, „Paukščių lizdas“ - turi klaidingą raudoną nosį. Blogybė atsiranda dėl to, kad cirko meistras sutinka savo atlikėjus visiems, norintiems mokėti. (…) Ir yra tanbi dekadansas - vaiduokliai, kurie klaidžioja į veiksmą atrodydami kaip paauglės mergaitės, net jei jie yra didvyrio broliai, ir apleistos neurotiškos moterys, turinčios daiktą, sukeliantį skausmą, ir burakonas, ir galimas nužudymas, neišsakytas piningas, ir herojus, kuris bet kuriuo momentu žūsta nuo galutinio pykčio.
